Paveiksle vaizduojamas šv. Dominykas (1170–1221) – Pamokslininkų (dominikonų) ordino įkūrėjas. Visą gyvenimą jis skyrė Evangelijos skelbimui, studijoms ir tiesos paieškai, todėl iki šiol laikomas vienu svarbiausių Katalikų Bažnyčios pamokslininkų. Šioje dominikonų bažnyčioje jo atvaizdas primena ordino misiją – skelbti Dievo žodį, ugdyti tikėjimą ir tarnauti žmonėms.
Šv. Dominykas vilki baltą abitą ir juodą kapą. Rankoje jis laiko kryžių, simbolizuojantį Kristaus Evangelijos skelbimą, leliją, reiškiančią skaistumą ir šventumą, bei knygą, primenančią studijų, išminties ir Dievo žodžio svarbą dominikonų dvasingume. Virš šventojo galvos spindi žvaigždė – pagal senąją tradiciją ji pasirodė jo krikšto metu ir tapo šventumo ženklu.
Prie šventojo kojų pavaizduotas šuo su degančiu deglu – vienas žinomiausių dominikonų simbolių. Jis siejamas su legenda, kad šv. Dominyko motina prieš sūnaus gimimą sapnavo šunį, nešantį degantį deglą ir juo uždegantį pasaulį. Šis vaizdinys simbolizuoja Evangelijos šviesą, kurią dominikonai pašaukti nešti visam pasauliui. Šalia matomas gaublys primena visuotinę Bažnyčios misiją, o padėta vyskupo mitra liudija šv. Dominyko nuolankumą – jis atsisakė aukštų bažnytinių pareigų, pasirinkdamas neturtingo pamokslininko gyvenimą.