Vilniaus kelias – tai maršrutas, atskleidžiantis dominikonų veiklą sostinėje nuo XVII a. iki šių dienų. Jis prasideda Verkių Kalvarijose, kur tikėjimas formuotas per kraštovaizdį ir judėjimą, ne vien per žodį. O baigiasi Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – gyvame dominikonų centre, primenančiame, kad jų istorija sostinėje (ir Lietuvoje) nesibaigė. Keliaudami į miestą lankytojai susipažįsta su vietomis, kur dominikonai pamokslavo, studijavo, gydė ir gyveno kartu su miesto bendruomene. Šis kelias parodo, kad dominikonų ordinas Vilniuje veikė ne tik kaip religinė institucija, bet ir kaip intelektinė, socialinė jėga. Maršrute susipina akademinė tradicija, medicininė veikla, misijos ir kasdienė sielovada. Kelias veda per vietas, kurios liudija tiek apie ordino klestėjimo, tiek apie carinės ir sovietinės valdžių nutrauktos veiklos laikotarpius.
Verkių Kalvarijos ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia
Verkių Kalvarijos įkurtos 1662 m. Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro fundacija kaip padėkos votas už Vilniaus išgelbėjimą 1660 m. Lietuvos ir Maskvos kare.
1675 m. Kalvarijas Mikalojus Steponas Pacas perdavė Šv. Liudviko Bertrano provincijos dominikonams observantams.
Tai sukėlė apie 100 metų trukusį ginčą su Lietuvos provincijos dominikonais, pasibaigusį apie 1755 m.
1850 m. vienuolyną panaikino carinė valdžia.
Šalia bažnyčios, ant šlaito, yra bendras dominikonų kapas.
Verkių Kalvarijos sąmoningai kurtos taip, kad stočių išdėstymas ir parinktas reljefas, atkartojantys Jeruzalės Kalvarijas, primintų Šventąją Žemę.
📍 Vietos nuoroda
🔗 Išsamiau
Šv. Hiacinto (Jackaus) koplyčia
Dominikonų Šventosios Dvasios bažnyčioje vykusioms misijoms atminti 1762 m. pastatyta šv. Hiacinto (Jackaus) figūra.
Paminklas įrengtas prie tuomečių miesto ribų, pagrindinių įvažiavimų į Vilniaus miestą, vadinamųjų miesto rogatkų (lenk. rogatka – užkarda, vartai),
kur XIX a. – XX a. pr. veikė muitinės arba kontrolės postai. Iš čia šv. Hiacintas žvelgė į Vilnių.
Pirmuoju dominikonų misionieriumi Rytų Europoje laikomas Šv. Hiacintas dažnai vadinamas dvasiniu tiltu tarp Vakarų ir Rytų krikščionybės.
📍 Vietos nuoroda
🔗 Išsamiau
Rasų kapinės
Rasų kapinės įkurtos XIX a. antroje pusėje, kai Vilniuje jau nebeveikė nė vienas dominikonų vienuolynas.
Vis dėlto čia palaidoti penki dominikonai, mirę Vilniuje.
XIX a. Rasų kapinės kurtos ir kaip pasivaikščiojimų, apmąstymų, ne vien gedulo vieta.
📍 Vietos nuoroda
Šv. Dvasios bažnyčia
Seniausias dominikonų vienuolynas Vilniuje įkurtas 1501 m. didžiojo kunigaikščio Aleksandro fundacija.
Tai buvo gausiausias dominikonų vienuolynas Lietuvos provincijoje ir svarbus intelektinis centras.
Čia veikė studium generale: dominikonų universitetas, studijų namai ir noviciatas.
XVII–XVIII a. sandūroje perstatyta bažnyčia tapo viena puošniausių Vilniaus šventovių.
Šventosios Dvasios vienuolynas buvo vienas svarbiausių teologinės literatūros platinimo centrų Vilniuje,
dominikonai čia kaupė knygas, kuriomis aktyviai rėmėsi sakydami pamokslus ir dalyvaudami disputuose.
1844 m. carinės valdžios sprendimu vienuolynas panaikintas.
📍 Vietos nuoroda
🔗 Išsamiau
Dievo gailestingumo šventovė
Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia (dabartinė Dievo Gailestingumo šventovė) pastatyta kaip ligoninė. XVII–XVIII a.
daugiau nei šimtą metų ją administravo Šventosios Dvasios vienuolyno dominikonai.
Dominikonų ligoninėse laikytasi požiūrio, kad gydymas ir sielovada yra neatskiriami, tuo laikotarpiu tai buvo pažangi praktika.
📍 Vietos nuoroda
🔗 Išsamiau
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia
Vienuolynas įkurtas 1642 m. Lukiškėse, tuomečiame Vilniaus priemiestyje, todėl čia dažnai gyvendavo broliai,
ieškantys tylos ir pasirengimo pamokslams.
Nuo 1684 m. čia saugomas malonėmis garsėjantis Dievo Motinos paveikslas – ikona, datuojama XIV–XV a. sandūra.
1844 m. vienuolyną panaikino carinė valdžia, o 1949 m. sovietai uždarė bažnyčią, kuri vėliau buvo nuniokota.
1992 m. bažnyčia ir vienuolynas sugrąžinti dominikonams. Tai vienintelis šiuo metu veikiantis dominikonų vienuolynas Lietuvoje.
📍 Vietos nuoroda
🔗 Išsamiau
